Žinyno viršelis

 

 

Vytautas Žeimantas

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras kartu su Šiaurės Amerikoje veikiančiu Mažosios Lietuvos fondu išleido “Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną”. Knyga skirta Mažajai Lietuvai, gražiais pasiekimais ir skaudžiais netekimais paženklintam kraštui, kurį šiandien dalijasi net trys valstybės. Šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, Nemuno dešinysis krantas – Lietuvoje, iš centrinės dalies atsirado politinis naujadaras – Rusijos Kaliningrado sritis, pietinę valdo Lenkija. Leidėjai nemažai vietos skyrė ir Pagėgių kraštui, jo istorijai, ekonomikai, kultūrai, švietimui.

Žodyno rengimą globojo Mažosios Lietuvos Fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas, jam mirus – prof. Jurgis Arvydas Anysas, gyvenantis Čikagoje. Žinyno turinį formavo Redakcinė kolegija, vadovaujama jos vyriausiojo redaktoriaus dr. Vaclovo Bagdonavičiaus bei Redakcinės kolegijos prezidento prof. Zigmo Zinkevičiaus. Redakcinėje kolegijoje sėkmingai darbavosi Antanas Račis, Algirdas Matulevičius, Danutė Valentukevičienė, Vytautas Kaltenis, Vytautas Gocentas, kiti.

Šio žinyno leidėjai nepretendavo aprėpti visą Rytų Prūsiją, jos istoriją bei visus su ja susijusius reiškinius ir objektus. Žinyno leitmotyvas siauresnis – tik toji Rytų Prūsijos teritorijos dalis, kurioje nuo seno gyveno lietuvių ir kitų baltų – prūsų, kuršių, skalvių, nadruvių, sūduvių gentys. Nors nustatyti šios teritorijos ribas yra nelengva. Šiaurynė riba yra aiški, ji ėjo ir per Pagėgių kraštą. O pietinė riba mokslininkų darbuose dar nenusistovėjo. Žinyne yra nurodomi keli pietinės sienos variantai. Mano nuomone tiksliausiai šią ribą 1989 metais pavaizdavo dr. Algirdas Matulevičius, kruopščiai ištyręs čia gyvenusių žmonių tautinę sudėtį.

Žinyne svarbiausias dėmesys koncentruojamas į lietuvininkų, kaip etninės grupės, savitumo, jų kultūros išskirtinumo atskleidimą. Būtent to pasigendama Rytprūsiams skirtoje literatūroje, skelbtoje kitomis kalbomis. Ir ši lietuviško etnoso pažinimo spraga dabar iš esmės yra užpildyta. Padaryta tai Rytprūsiais besidominčiam skaitytojui neįkyriai, profesionaliai, netvirtinant, kad čia tebūta tik lietuviškojo etnoso ir kad tik jis teįspaudęs savo kultūros pėdsakus. Lietuviškasis šio krašto istorijos dėmuo atskleidžiamas atsiremiant į bendrąjį istorinį kontekstą, jame regint ir kitą, pagrindinį, jame veikusį – vokiškąjį – subjektą bei lietuviškojo etnoso sąveiką su juo.

Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas sudarytas iš trijų dalių: pirmoji – istorija, ekonomika, kultūra, antroji – gyvenvietės, trečioji – biografijos. Pirmoje dalyje pateikiamos istorinės žinios apie Mažąją Lietuvą – apibrėžiama jos teritorija, vardas, apibūdinami jos gyventojai. Rašoma apie prūsų, vakarinių lietuvių ir kitų baltų gentis, Vokiečių ordino užkariavimus, Prūsijos valstybės įkūrimą, jos raidą, didžiąją maro epidemiją ir jos padarinius, socialines ir politines reformas, vykusius karus ir su jais susijusius istorinius lūžius. Istoriniame fone pateikiamas lietuvininkų kaip savitos etninės grupės susiformavimas, atskleidžiami jos unikalūs bruožai. Apie tai rašo profesoriai Eduardas Gudavičius, Zigmas Zinkevičius, Domas Kaunas, Ingė Lukšaitė, Albertas Juška, kiti.

Antroje dalyje pateikiami lietuviškiausios krašto dalies gyvenviečių aprašymai. Tai – 165 miestų, miestelių, valsčių ir parapijų centrų, didesnių kaimų istorijos. Tarp jų aprašytos ir dabar Pagėgių savivaldybei priklausančios gyvenvietės:  Lumpėnai, Natkiškiai, Piktupėnai, Rukai, Vilkiškiai, Žukai ir, aišku, patys Pagėgiai.  Apie šiuos miestelius yra pateikta daug įdomių faktų, atskleidžiama vietovardžių geneze, istorinio vystymosi savitumai. Iš žinyno, pavyzdžiui, galima sužinoti, kad Lumpėnus aprašė rašytojas Jochanesas Bobrovskis, kad Naktiškiuose prieš karą veikė lietuvių jaunimo kultūros draugija “Varpa”, kad Piktupėnuose jau 1598 metais veikė parapijinė mokykla, kad Rukuose 1906 metais mokytojas F. Bajoraitis, nepaisant valdžios draudimų, mokė vaikus lietuvių kalbos ir panašiai.

Daug informacijos apie Pagėgių savivaldybės gyvenvietes galima rasti ir kituose žinyno skyriuose. Antai patys Pagėgiai žinyne minimi net 40 kartų, Bitėnai -15, Piktupėnai – 7 kartus.    

Trečioje žinyno dalyje aprašyti Mažojoje Lietuvoje gimę, gyvenę ar veikę svarbesni politikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir mokslo veikėjai, lietuviškosios raštijos pradininkai, tautosakos rinkėjai ir leidėjai, iškilūs dvasininkai ir kitų sričių žymūs veikėjai. Atskirais straipsniais pristatyti ir Pagėgių krašto žymus žmonės.  Tai Bitėnuose gimęs Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, jo dukra, kultūros veikėja Elzė Jankutė, Bitėnų kultūrinį paveldą saugojusi Elena Kondratavičienė, Piktupėnuose gimę pirmojo lietuviško laikraščio redaktorius Johanas Kelkis ir poetas, Biblijos vertėjas Adomas Šimelpenigis, kiti. Žinyne daug informacijos ir apie Bitėnų-Rambyno kapinaitėse palaidotus ar perlaidotus žmones: Vydūną, Valterį Banaitį, Valterį Dydžį, kitus.      

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras ir Mažosios Lietuvos fondas, išleisdami “Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinyną” atliko labai reikšmingą darbą.

Šis žinynas rugpjūčio 5 dieną bus pristatytas Pagėgių visuomenei Bitėnuose, Martyno Jankaus muziejuje tradicinės “Sueigos pas Martyną Jankų” metu.

Žinyno viršelis
Nuotraukose: Žinyno viršelis. Dailininkas Alfonsas Žvilius Autoriaus nuotrauka

 

 

© 2014-2016 Martyno Jankaus muziejus | Pagėgių savivaldybė
Sekite mus: