M. Jankus, gyvendamas netoli tuometinės Rusijos ir Vokietijos valstybių sienos, organizavo nelegalių knygų gabenimą į Didžiąją Lietuvą, buvo vienas iš kultūros draugijos Birutė steigėjų (1885), Mažosios Lietuvos lietuvių blaivybės draugijos Lietuvos žvaigždė svarbiausias organizatorius. Per pirmąjį pasaulinį karą M. Jankus su šeima deportuotas į Rusiją. Dar būdamas tremtyje, 1917 m. pavasarį, jis dalyvavo garsiajame Petrapilio lietuvių seime ir pasisakė už abiejų Lietuvos dalių suvienijimą nepriklausomoje valstybėje. 1918 m. grįžęs iš deportacijos Rusijoje, M. Jankus pasinėrė į lietuvių politinį sąjūdį ir kartu su kitais 1918 lapkričio 30 d. pasirašė Tilžės aktą apie priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Tačiau šio sprendimo įgyvendinimas buvo komplikuotas, o kelias iki tikslo – gana ilgas. Iš pradžių išeities ieškota diplomatijos ir viešųjų akcijų priemonėmis. Įprasminant abipusį interesą vienytis, keturi Mažosios Lietuvos lietuvių politikai – Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys 1920 kovo 20 d. Kaune kooptuojami į Lietuvos Valstybės Tarybą. Rengiantis 1923 m. karinei akcijai Klaipėdos krašte ir siekiant savo pusėn patraukti kuo daugiau vietos gyventojų, Lietuvos vyriausybės pinigais buvo nupirkta Šilutės spaustuvė su vokišku laikraščiu Memelgauzeitung, o jai vadovauti pakviesti M. Jankus ir A. Bruoželis. Klausimas dėl Klaipėdos krašto išspręstas 1923 m. sausį ginkluota akcija, kurioje M. Jankus vadovavo Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui. M. Jankus politiniuose sprendimuose buvo nuoseklus ir ryžtingas, visada tikėjo Lietuvos valstybės ateitimi. Jos interesams atstovavo reprezentacinėse kelionėse į Amerikos ir Skandinavijos šalis, kalbomis ir darbais saviems ir svetimiems visada simbolizavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybę. Dėl nepaliaujamo populiarinimo ir įgyto pripažinimo M. Jankus tapo savotiška Klaipėdos krašto vizitine kortele: buvo apdovanotas aukštais Lietuvos ir užsienio šalių ordinais, pagerbtas išskirtiniu Mažosios Lietuvos patriarcho vardu, dar gyvam esant, laikinojoje sostinėje Kaune jam buvo pastatytas paminklas (1939). Dėl nacistinės Vokietijos invazijos į Klaipėdos kraštą, M. Jankus 1939 m. pasitraukė į Kauną. 1944 m. grįžo į Bitėnus, tačiau artėjant frontui, hitlerinės kariuomenės iškeltas į Vokietijos gilumą.
Martynas Jankus mirė 1946 gegužės 23 d. Flensburge, perkeltųjų asmenų stovykloje.
1993 gegužės 30 d. iškilmingai perlaidotas Bitėnų kapinėse.