Martynas Jankus

Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas Aušros leidėjų, Mažosios Lietuvos Vyriausiojo gelbėjimo komiteto pirmininkas ir atstovas Valstybės taryboje, Tilžės akto signataras Martynas Jankus gimė 1858 rugpjūčio 7 d. Bitėnuose, Ragainės apskrityje. Baigęs kaimo pradinę mokyklą Bitėnuose, lavinosi savarankiškai, J. Albano ir K. Kybelkos spaustuvėje Ragainėje išmoko poligrafininko amato. Iš liaudies dainų ir savo eilių, papildyto Silvestro Valiūno romantiniu eilėraščiu Biruta sudarė ir 1882 m. išleido knygelę Lietuviszkos ir seniausios dainų knygelės. Jau 1882 m. buvo sumanęs Tilžėje leisti lietuvišką laikraštį. Šio sumanymo atsisakė, kai 1883 m. pasirodė Aušra, tapo jos rėmėju ir platintoju, 1884 – 1885 m. atsakinguoju sekretoriumi. Padėjo Jurgiui Mikšui suredaguoti ir išleisti Aušros kalendorius (1883 – 1885). 1889 – 1892 m. buvo Varpo administratoriumi ir atsakinguoju redaktoriumi. Sustojus Aušrai, M. Jankus leido Garsą (1886 – 1887), Ūkininkų prietelių (1894), Naująją aušrą (1892), Saulėteką (1900 – 1902), pirmąjį lietuvišką satyrinį laikraštėlį Tetutė (1891 – 1893), Lietuvišką darbininką (1894), pradėjo leisti dienraštį Dienos laps (1909 1910). Savo spaustuvėse Ragainėje (1889 – 1890, bendrasavininkas Kristupas Voska), Tilžėje (1890 – 1892), Bitėnuose (1892 – 1909), Klaipėdoje (1909 – 1912), Šilutėje (1922 – 1923, įmonė buvo pavadinta Sieberto įpėdinio spaustuve, bendrasavininkas Albertas Bruoželis) išspausdino apie 400 knygų ir 27 periodinius leidinius lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iš jų 150 knygų ir 10 periodinių leidinių lietuvių kalba buvo skirta Mažajai Lietuvai. Šie leidiniai darė didelį poveikį visuomeniniam gyvenimui, skatino tautinės minties plėtotę, stabdė kai kurias socialinės ir tautinės priespaudos tendencijas. Nuolat prekiavo savo leistomis knygomis, jas tiekė knygnešiams, o nuo 1905 m. ir Didžiosios Lietuvos knygynams. Palaikė spaudos ryšius su JAV lietuviais, įvairių orientacijų politiniais latvių, lenkų ir gudų tautiniais judėjimais.

M. Jankus, gyvendamas netoli tuometinės Rusijos ir Vokietijos valstybių sienos, organizavo nelegalių knygų gabenimą į Didžiąją Lietuvą, buvo vienas iš kultūros draugijos Birutė steigėjų (1885), Mažosios Lietuvos lietuvių blaivybės draugijos Lietuvos žvaigždė svarbiausias organizatorius. Per pirmąjį pasaulinį karą M. Jankus su šeima deportuotas į Rusiją. Dar būdamas tremtyje, 1917 m. pavasarį, jis dalyvavo garsiajame Petrapilio lietuvių seime ir pasisakė už abiejų Lietuvos dalių suvienijimą nepriklausomoje valstybėje. 1918 m. grįžęs iš deportacijos Rusijoje, M. Jankus pasinėrė į lietuvių politinį sąjūdį ir kartu su kitais 1918 lapkričio 30 d. pasirašė Tilžės aktą apie priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Tačiau šio sprendimo įgyvendinimas buvo komplikuotas, o kelias iki tikslo – gana ilgas. Iš pradžių išeities ieškota diplomatijos ir viešųjų akcijų priemonėmis. Įprasminant abipusį interesą vienytis, keturi Mažosios Lietuvos lietuvių politikai – Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys 1920 kovo 20 d. Kaune kooptuojami į Lietuvos Valstybės Tarybą. Rengiantis 1923 m. karinei akcijai Klaipėdos krašte ir siekiant savo pusėn patraukti kuo daugiau vietos gyventojų, Lietuvos vyriausybės pinigais buvo nupirkta Šilutės spaustuvė su vokišku laikraščiu Memelgauzeitung, o jai vadovauti pakviesti M. Jankus ir A. Bruoželis. Klausimas dėl Klaipėdos krašto išspręstas 1923 m. sausį ginkluota akcija, kurioje M. Jankus vadovavo Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui. M. Jankus politiniuose sprendimuose buvo nuoseklus ir ryžtingas, visada tikėjo Lietuvos valstybės ateitimi. Jos interesams atstovavo reprezentacinėse kelionėse į Amerikos ir Skandinavijos šalis, kalbomis ir darbais saviems ir svetimiems visada simbolizavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybę. Dėl nepaliaujamo populiarinimo ir įgyto pripažinimo M. Jankus tapo savotiška Klaipėdos krašto vizitine kortele: buvo apdovanotas aukštais Lietuvos ir užsienio šalių ordinais, pagerbtas išskirtiniu Mažosios Lietuvos patriarcho vardu, dar gyvam esant, laikinojoje sostinėje Kaune jam buvo pastatytas paminklas (1939). Dėl nacistinės Vokietijos invazijos į Klaipėdos kraštą, M. Jankus 1939 m. pasitraukė į Kauną. 1944 m. grįžo į Bitėnus, tačiau artėjant frontui, hitlerinės kariuomenės iškeltas į Vokietijos gilumą.

Martynas Jankus mirė 1946 gegužės 23 d. Flensburge, perkeltųjų asmenų stovykloje.

1993 gegužės 30 d. iškilmingai perlaidotas Bitėnų kapinėse.