Renginys, vainikuojantis Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės metus

2022 m. lapkričio 30-ąją Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus tradiciškai minėjo Tilžės akto dieną. Paprastai šią dieną muziejus atverdavo savo saugyklas ir pristatydavo visuomenei eksponatus, gautus per einamuosius metus. Šiemet, minint Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės 125-ąsias gimimo metines, buvo nuspręsta pristatyti parodą „Rašytojos Ievos Simonaitytės laiškai gydytojui Valteriui Didžiui“ ir  su naujos knygos „Kovingoji Ėvė“ pristatymu pakviesti  rašytoją Editą Barauskienę, leidyklos „Eglė“ vadovą Antaną Stanevičių, ir knygos redaktorę Eglę Zalatoriūtę. Deja, koronavirusas planus gerokai pakoregavo ir svečiai neatvyko. Edita Barauskienė, gerokai sutrikusius renginio organizatorius telefonu nuramino teigdama, kad „muziejininkai susirinkusiems turi atnešti gerąją žinią – atrastas Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos akto originalas, o Simonaitytė galinti  „palaukti“ iki savo gimtadienio, sausio 23-iosios…“
Tad į Tilžės akto dienos paminėjimo  renginio dalyvius sveikinimo žodžiu kreipėsi Pagėgių savivaldybės vicemerė Ligita Kazlauskienė. Ji pasidžiaugė Tilžės akto originalo atradimu ir akcentavo Klaipėdos krašto 100-mečio paminėjimo svarbą mūsų krašte 2023-iaisiais  metais. Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė pristatė parodą „Rašytojos Ievos Simonaitytės laiškai gydytojui Valteriui Didžiui“. Mat dar 2013 metų rugsėjo 7 d. Valterio Didžio artimųjų ir Martyno Jankaus muziejaus darbuotojų pastangomis iš Australijos į Bitėnų kapines buvo perkeltos urnos su  gydytojo, jauniausio Tilžės akto signataro, visuomenės veikėjo Valteris Didžio ir jo žmonos Liudvikos palaikais.  Užsimezgusi draugystė su signataro sūnumi Martynu Didžiu ir dukra Ieva Didžyte – Aras nenutrūko ir per kelis metus muziejui buvo perduotas Valterio Didžio fondas, kurį sudarė asmeniniai daiktai, dokumentai, knygos, laiškai. Tyrinėjant juos, buvo rasta trylika Ievos Simonaitytės laiškų, rašytų Valteriui Didžiui nuo 1960 m. iki 1966 m. ir vienas  V. Didžio laiškas I. Simonaitytei. Informacijos apie užsimezgusią draugystę randame 1960 m. liepos 11 d. laiške, kur rašytoja pasakoja apie V. Didžio dokumentus, kuriuos jai prieš 10 metų perdavė Juozapas Sruoga (Lietuvos konsulas Tilžėje), prašydamas rašytojos juos išsaugoti: mat reikėję atlaisvinti brolio, rašytojo Balio Sruogos namą Kaune, kuriame Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Valteris Didžys su šeima. Ieškodama perimtų dokumentų savininko adreso ir norėdama grąžinti juos, Simonaitytė kreipėsi net į buvusį Pagėgių apskrities viršininką H. Šlentnerį, tuo metu gyvenusį Vokietijoje, Bremene. Suradusi adresatą, ji džiaugiasi galėdama išsiųsti ne tik  dokumentus, bet ir keletą knygų dovanų ir apgailestauja, kad negalinti pagelbėti išimti prarasto V. Didžio sūnaus Martyno gimimo liudijimo, kurio kopija gali būti išduodami tik kreipiantis asmeniškai. Matyt, šis laiškas nebuvo pirmas, nes rašytoja bara „daktarėlį“, kuris norįs jai už vargą atsilyginti. Viename laiške ji  prašo Valterio atsiminimų apie Angeburgą, miestą, kur gydytojas gimė, o ji – du metus gydėsi. Laiškuose  nuolat kalbama apie knygas, kurios iš abiejų pusių siuntiniais keliauja į Australiją ir iš jos į Lietuvą. Neretai rašytoja pasididžiuoja dideliais savo knygų tiražais, kurie „ištirpsta“ per kelias dienas, aprašo vasarnamį Priekulėje ir guodžiasi gerokai pašlijusia sveikata. Matyt, nuolatiniai skausmai labai vargino ir ji su V. Didžiu, kaip su gydytoju, mokslų daktaru, tariasi dėl gydymo ir vaistų. Laiškuose juntamas Simonaitytės noras puoštis, tad ji prašo Australijoje gyvenančių Didžių atsiųsti audinių kostiumėliams, palaidinėms, kojinių ir ne tik sau, bet ir su ja gyvenančiai pusseserės mergaitei Erikai.
Vienas iš laiškų patvirtina, kad Didžys tikrai turėjo namą Melnaragėje (muziejuje  saugomos namo fotografijos), mat jis prašo Simonaitytės nuvykti ir apžiūrėti, ar namas tebestovi. Keliuose laiškuose aptariama Ievos Simonaitytės sesers Marijos Šiliauskienės ir jos dukrelės viešnagę tarybinėje Lietuvoje. 1962 m. laiškas liudija, kad pas Simonaitytę lankėsi dailininko Adomo Brako sūnus Tautvydas Brakas su žmona, kurie, gyvendami Užkaukazėje,  žadėjo „darželiui ypatingų gėlių ir rožių atsiųsti“.  Tame pačiame laiške rašytoja pagarsina planus iš Kauno persikelti į Vilnių: „…labai plačiai išskėsčiau sparnus išskristi iš Kauno ir „nusileisti“ Vilniuje“. Paskutinis Ievos Simonaitytės laiškas Valteriui Didžiui datuojamas 1966 metais gegužės 6 d. iš Priekulės. Laiškas piktas, smerkiantis tuos, kurie Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo, pasitraukė į Vakarus. Muziejuje saugomas ir paskutinis, dėl nuomonių išsiskyrimo nevilties ir nusivylimo kupinas Valterio Didžio  laiškas rašytojai, Valstybinės premijos laureatei Ievai Simonaitytei.

Parodą, kurioje eksponuojami niekur neviešinti Ievos Simonaitytės laiškai,  galite aplankyti iki  2023 m. sausio 30 d. Martyno Jankaus muziejuje.